Archive for the 'tapyba' Category

Pasirinkimas

18 sausio, 2010

Jeigu pašaukimas ir yra gyventi pagal pašaukimą, tai išeina kad tam, kad suprasčiau ko aš noriu, visų pirma turiu ir daryti tai, ką noriu.  O toliau viskas klostosi beveik savaime?  Tarkim man visai patinka piešti, aš nupiešiu koki vaizdelį, kas nors pamato, pagiria, gal pakritikuoja. Bet man norisi piešti, tobulėti, įstoju į piešimo mokyklą.  Eilę metų mano pagrindinis užsiemimas yra piešimas, ir valio, nes man tai patinka.  Sumanieji giminaičiai vis labiau susirūpina mano ateitimi nes gyvenu tik šia diena ir man gera, nes galiu daryti tai ką noriu. Vis tik pavyksta įstoti toliau, intuityviai nujaučiu kad tai mano kelias.  Sutinku patį šauniausią mokytoją (po Jėzaus Kristaus).  Išmokstu visokiausiu tapybos gudrybių. Studijos baigiasi.  Didžiulį norą piešti į realybės pusę atsveria klausimas kol kas be atsakymo – kaip pragyventi iš to, ka aš noriu daryti ir dabar jau moku?  Ar mano pašaukimas ir yra įgyvendinti tą didįjį norą?  

 Viskas prasidejo nuo noro piešti ir mažyčių pasirinkimų. Pabandžiau truputį daryt tai ką noriu, tada tik „hop“ už kojos ir pagavo!

Galiu rinktis kokias duris atidaryti, bet negaliu pasirinkti to kas bus už tų durų, negaliu būti laisva nuo savo pasirinkimo pasekmių.

Pašaukimas

23 gruodžio, 2009

Koks mano pašaukimas?  Daryti tai, ką privalau, ar tai, ko labiausiai noriu? Piešti mėgau visada.  Man tai tiesiog gražu. Mane žavi ir „veža“ spalvos, teikia pasimėgavimą atspalvių deriniai.  Džiaugsmas apima tempiant drobę ant porėmio, gruntuojant ją karštais kiškio odelių klijais. Kruopščiai apskaičiuojant klijų ir kreidos santykį paskutiniuose grunto sluoksniuose. Ruošiant aliejus – skystą riešutų, ir tirštą linų atskirai, įmaišant Venecijos terpentino, įlašinant sikatyvo. Bambukine lazdele maišant švino baltą su tirštu linų aliejumi. Maišant ochrą ir umbrą su skystu riešutų aliejumi.  Maišant švino baltą su ochra. Maišant nikelio geltoną su švino balta. Maišant geležies juodą su švino balta. Maišant geležies raudona su skystu aliejumi ir trupučiu švino baltos  gaunasi  nuostabi raudonų plytų spalva,  joje daug šilumos,  ji jauki. Pirmi potepiai su geležies raudona ir ochra, su Verono žeme ir umbrom, vėliau su kadmiais, stronciu, spektraliniu kobaltu ir  marsu. Linijos, įtrinimai, potepiai storesni ir plonesni, persišviečiantys ir dengentys, spalvos kontrastingos arba  ramios, beribė galimybė atspalvių, giluma, erdvė.  Tai kosmosas,  kuriame galiu mėgautis palaiminga nesvarumo būsena.

Pasaka

30 lapkričio, 2009

Su draugų pagalba pradėjau kurti savo blogą.  Turiu keletą senai pradėtų ir vis dar nebaigtų paveikslų. Kartais nežinau, ką ten reikėtų pataisyti, bet žinau, kad jie dar nebaigti. Kada nors papasakosiu apie tai daugiau.  Vienas, su piemenuku man labai patinka, todėl jį čia įkėliau. Na ir šeip, kai ateis minčių, jas čia ir rašysiu. Va šiandien nei iš to, nei iš šio, prisiminiau kaip senelis mokė valgyti agurkus su medumi ir sekė pasaką.

Kartą atėjo agurkas pas medų ir sako:

– Meduti, žinai, kad mes kartu esame labai skanūs? Būkime visada kartu.

O medus atsakė:

– Tai kad aš ir be tavęs, agurkėli, esu skanus.