Jeigu pašaukimas ir yra gyventi pagal pašaukimą, tai išeina kad tam, kad suprasčiau ko aš noriu, visų pirma turiu ir daryti tai, ką noriu. O toliau viskas klostosi beveik savaime? Tarkim man visai patinka piešti, aš nupiešiu koki vaizdelį, kas nors pamato, pagiria, gal pakritikuoja. Bet man norisi piešti, tobulėti, įstoju į piešimo mokyklą. Eilę metų mano pagrindinis užsiemimas yra piešimas, ir valio, nes man tai patinka. Sumanieji giminaičiai vis labiau susirūpina mano ateitimi nes gyvenu tik šia diena ir man gera, nes galiu daryti tai ką noriu. Vis tik pavyksta įstoti toliau, intuityviai nujaučiu kad tai mano kelias. Sutinku patį šauniausią mokytoją (po Jėzaus Kristaus). Išmokstu visokiausiu tapybos gudrybių. Studijos baigiasi. Didžiulį norą piešti į realybės pusę atsveria klausimas kol kas be atsakymo – kaip pragyventi iš to, ka aš noriu daryti ir dabar jau moku? Ar mano pašaukimas ir yra įgyvendinti tą didįjį norą?
Viskas prasidejo nuo noro piešti ir mažyčių pasirinkimų. Pabandžiau truputį daryt tai ką noriu, tada tik „hop“ už kojos ir pagavo!
Galiu rinktis kokias duris atidaryti, bet negaliu pasirinkti to kas bus už tų durų, negaliu būti laisva nuo savo pasirinkimo pasekmių.
sausio 24, 2010 at 09:45
Mmm …Tu mano drauge gagauze:)))) taip ir toliau!
sausio 24, 2010 at 21:39
Labai gražus paveikslas, tos durys į kažkokį kitą pasaulį, o tie išsirikiavę į eilę kryžiukai, lyg tai laukia savo eilės į jį patekti…gyvenimas čia, ir koks jis ten, už tų durų?
vasario 1, 2010 at 11:58
Svarbu priimti sprendimą, o vėliau pamatysi, ar tai buvo teisingas pasirinkimas, ar ne. Ir visai nebijoti iššūkių, kurie tavęs laukia. Bet svarbiausia, kad ir ką darysi, atrask laiko, akimirką, daryti tai, kas tau patinka. Primyn.
kovo 1, 2010 at 16:08
Taip, bet kaip sako sunkiausias sprendimo priėmimo etapas yra ne priimti sprendimą, bet gyventi su juo