Su draugų pagalba pradėjau kurti savo blogą. Turiu keletą senai pradėtų ir vis dar nebaigtų paveikslų. Kartais nežinau, ką ten reikėtų pataisyti, bet žinau, kad jie dar nebaigti. Kada nors papasakosiu apie tai daugiau. Vienas, su piemenuku man labai patinka, todėl jį čia įkėliau. Na ir šeip, kai ateis minčių, jas čia ir rašysiu. Va šiandien nei iš to, nei iš šio, prisiminiau kaip senelis mokė valgyti agurkus su medumi ir sekė pasaką.
Kartą atėjo agurkas pas medų ir sako:
- Meduti, žinai, kad mes kartu esame labai skanūs? Būkime visada kartu.
O medus atsakė:
- Tai kad aš ir be tavęs, agurkėli, esu skanus.
lapkričio 30, 2009 at 21:17
gaivi gi ta pasaka… ir svarbiausia netusciazodziaujanti…
O paveikslas man patiko. Tik kur to ganytojo avys?
lapkričio 30, 2009 at 23:05
Manau, kad piemenuko avytės nusileido į slėnį pasiganyti, todėl jų ir nesimato. Gal kitą dieną pamatysim
pasaka pamokanti.
gruodžio 2, 2009 at 07:07
Lauksim avyčių sugrįžtant į Ramunės pievą
O ponas agurkius tik norėjo draugaut…
gruodžio 2, 2009 at 12:10
Labai paslaptingas paveikslas. Man irgi patiko
gruodžio 2, 2009 at 19:01
O agurkėlis pasisaldino ir suvalgiau
gruodžio 4, 2009 at 12:50
kaip užsimniau medausssssss, ir ne bet kokio medaus, o akacijų medaus – mmmmmm…
gruodžio 22, 2009 at 14:01
Laukiam nesulaukiam kitų paveikslų ir pamokančių pasakų